Taigi, šį kartą ketinu Jums truputį papasakoti apie Niagaros krioklius… Bet prieš tai norėčiau aptarti keletą šios rubrikos aspektų. Pirma, žinau, jog Niagaros kriokliai – savotiškas popsas. Todėl kraštovaizdžio prasme, apsiribosiu trumpu tiriamojo objekto apibūdinimu ir mano giliai subjektyviu patyrimu išgyventa bei išgražinta Niagaros nuotrauka. Tiek turėtų pakakti mylimiesiems gamtininkams. 🙂 Antra, šį kartą mane labiau domina keletas politinių – ekonominių (su šiokia tokia slinktimi link ekonominės pusės) Krioklių aspektų. Bet, kaip sakoma Amerikoje, first thing’s first.
Štai kaip atrodo Niagaros kriokliai naktį (Amerikietiškoji jų pusė):
Ir štai kaip atrodo tie patys Niagaros kriokliai (ir vėl – naktį) Kanados pusėje:
Ar matote skirtumą? Tikriausiai atsakymas – akivaizdus, o klausimas – veikiau stilistinė raiškos priemonė. Natūralizmo išpažinėjai galėtų teigti, jog Amerikiečiai atsisakė pigių komercinių blizgučių ir savo paprastumu išliko ištikimi Gamtai. Tai paaiškintų savotišką minimalizmą, o jei tiksliau – visišką niekizmą, lyginant Niagaros krioklių amerikietiškąją pusę su jos kanadietiškąja pussesere. Hmm, note to self: keistas skambesių žaismas naudojant “sus“. Pasižymėti ir grįžti prie temos.
Žvelgiant iš ekonominės pusės, kanadietiškasis sprendimas atrodo gerokai labiau suprantamesnis ir priimtinesnis. Turistų, lankytojų ir kitokio plauko gamtos mylėtojų amerikietiškoji Niagara pritraukia gerokai mažiau. “Gerokai“ šiuo atveju, reiškia apytikriai du su puse karto. Piniginių įplaukų ir bendrojo vidaus produkto įplaukų prasme, skirtumas gerokai didesnis – kai kurių statistikų duomenimis siekiantis net penkis su puse karto Kanados naudai.
Taigi, grįžtu prie pirminės minties: ar Niagaros bipoliškumą iš tiesų nulėmė vertybiniai skirtumai? Jei taip, kurią pusę, mielas skaitytojau, Tu palaikai – natūralizmą ar fejerverkiškąjį siurrealizmą? 🙂
GAMTA PRO LANGĄ 