Perloja: apylinkių įdomybės

Perlojos istorinis-etnografinis muziejus. Nedidukas Perlojos istorinis-etnografinis muziejus, esantis Perlojos kaime, kviečia susipažinti su Perlojos istorine praeitimi, sužinoti įdomių faktų apie tuometinį vietovės gyvenimą ir pasidomėti unikaliąja Perlojos respublika. Perlojos kaimelio nepriklausomybės paskelbimas – unikalus faktas Lietuvos istorijoje: kovodami už Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Perlojos gyventojai įkūrė savo savivaldą, išsirinko prezidentą, netgi turėjo savo konstituciją ir pinigus. Perlojos respublika su pertrūkiais gyvavo iki 1923 metų.

Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Manoma, kad pirmąją raudonų plytų Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią pastatydinęs Vytautas Didysis, tačiau išlikusių dokumentų apie tikrąją statybos datą nėra. Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pašventinta tik 1930 m., nors naujojo pastato projektas buvo rengtas nuo 1903 metų. Nesutariama ir dėl bažnyčios architektūros stiliaus – vieni ją vadina neogotikine, kiti – neoromaninių formų. Bažnyčią projektavo architektas Vaclovas Michnevičius, o įspūdingą vidaus dekorą – sienų tapybą – 1941-1945 m. sukūrė Jurgis Hopenas ir jo vadovaujama Vilniaus dailininkų grupė. Sieninė tapyba 1993 m. paskelbta kultūros paveldo objektu. Perlojos kapinėse palaidotas Perlojos respublikos prezidentas Jonas Česnulevičius.

Paminklas Vytautui Didžiajam. Perlojos gyventojai didžiuojasi priešais Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią stovinčiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklu (aut. P. Tarabilda). Pastatytas 1930 m. ir atlaikęs ne vieną sovietų valdžios bandymą jį nugriauti, paminklas tapo tarsi laisvės simboliu. Jo apačioje iškalti žodžiai: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis.“ 2008-2009 m. šis kultūros paveldo objektas restauruotas.

Reklama

Varėnos apylinkių įdomybės

Senoji hidroelektrinė. Senosios Varėnos kaime, ant Varėnės upės kranto, tebeveikia hidroelektrinė. Šalia telkšo ir hidroelektrinės tvenkinys. Ši vietovė yra tapusi poilsiautojų traukos centru – čia įsikūrusios kelios kaimo turizmo sodybos. Tvenkinio pakrantės tapo prieglobsčiu tradiciniam muzikos festivaliui „Tamsta muzika“, kuris vyksta liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Nepriklausomybės 10-mečio paminklas. Senosios Varėnos gyvenvietėje, įsikūrusioje prie Varėnės ir Merkio santakos, stovi kultūros paveldo objektas – paminklas, skirtas Lietuvos nepriklausomybei. Šis statinys mena Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį: paminkle iškalti 1918-1928 m., viršūnėje – pritvirtinta vyčio figūra. Paminklą apačioje puošia ir Gedimino stulpai. Statinys sovietmečiu nugriautas, atstatytas 1989 metais.

Paminklas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. 1875 m. Senojoje Varėnoje gimė žymiausias Lietuvos kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, namo vietą žymi paminklinis akmuo. Menininko tėvas vargonavo Varėnos bažnyčioje. Po kelerių metų šeima išsikėlė į Druskininkus. M. K. Čiurlionis sukūrė apie keturis šimtus muzikinių kūrinių, nutapė daugiau kaip tris šimtus paveikslų, sukūrė nemažai grafikos darbų, paliko literatūros ir poezijos kūrinių. 2011 m., minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias mirties metines, gimtinėje atidengtas paminklas (skulpt. M. Paulauskas) menininko krikštui atminti, – jis buvo pakrikštytas 1875 m. Senosios Varėnos bažnyčioje. M. K. Čiurlioniui suteiktas Mykolo krikšto vardas.

M. K. Čiurlionio kelias1975 m. švenčiant 100-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines kelias nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų buvo pažymėtas medžio skulptūromis. Skulptūras kūrė gausus būrys medžio drožėjų, kalvių, tapytojų. Skulptūras vienijantys elementai: koplytstulpiai ir stogastulpiai, 2000 m. jos restauruotos.

Čiurlionis

Įdomiausios kelionės po Lietuvą: Varėnos apylinkės, Čiurlionio kelias

Varėnos kraštas – Dzūkijos širdimi ir grybų sostine vadinama vietovė, kurioje plyti miškų masyvai, smėlynai ir vingiuoja didžiausia Pietų Lietuvos upė – Merkys. Čia įsikūręs ir vieną gražiausių Lietuvos kraštovaizdžių saugantis Dzūkijos nacionalinis parkas bei garsusis Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas.

Kelionę po unikalios gamtos ir senųjų dzūkų sodybų kraštą pradėkime nuo Senosios Varėnos, kurią pasieksime važiuodami A4 magistrale nuo sostinės Vilniaus. Prie tyvuliuojančio Varėnos HE tvenkinio apžiūrėkime vis dar veikiančią hidroelektrinę, o prie Merkio ir Varėnės upių santakos – Nepriklausomybės 10-mečio paminklą.

Senojoje Varėnoje gimė vienas žymiausių Lietuvos žmonių – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Čia jam pastatytas paminklas O, pažymint dailininko ir kompozitoriaus kelią iš Senosios Varėnos į Druskininkus menininkų kolektyvas kelyje Senoji Varėna-Druskininkai pastatė medines skulptūras, pavadintas „Čiurlionio keliu“.

A4 keliu judėkime į Perloją (esančią už 11 km), tarpukariu išgarsėjusią kaip nepriklausoma Perlojos respublika. Apie narsią ir didvyrišką kaimo istoriją galima sužinoti Perlojos istoriniame-etnografiniame muziejuje. Taip pat aplankykime gražiu interjeru garsėjančią Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią ir šalia jos stovintį Vytauto Didžiojo paminklą.

Sukime į Subartonis – Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Jano Karlovičiaus gimtinę. Čia įsikūrę V. Krėvės-Mickevičiaus ir totorių muziejai. Dzūkijos kraštas garsėja čia gaminama juodąja keramika. Jos meistrus galime aplankyti Zakavolių ir Maksimonių kaimuose.

Vykime į netoliese esančią Merkinę, kur mus pasitiks senosios Merkinės laikus menantys miestelio riboženkliai, dar ir dabar „saugantys“ Vilniaus ir Kauno kelių kryžkelę bei kelią Subartonių link. Apžiūrėkime ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, stovinčią Merkinės senamiestyje. Ši senoji miestelio dalis – urbanistikos paminklas, apžiūrėkime senosios rotušės dalį, ypatingos formos miestelio aikštę. Apie Merkinės praeitį papasakos Merkinės kraštotyros muziejaus ekspozicija (S. Dariaus ir S. Girėno a. 1). Vykime į čia pat, Merkio ir Nemuno santakoje, stūksantį Merkinės piliakalnį (Jį pasieksime pasukdami į kairę iš plento Merkinė – Lazdijai prieš pat tiltą per Nemuną).

Apžvelgę vienos seniausių Lietuvos vietovių kraštovaizdį judėkime į Liškiavą 133 keliu. Ties Navikais pasukę kairėn, už 7 km atsidursime Liškiavoje, vadinamoje Dzūkijos brangakmeniu. Prie Nemuno stūkso didingas Pilies kalno piliakalnis, o jo papėdėje aptiksime senąją Liškiavos dvarvietę. Ant gretimo kalno stovi baroko stiliaus šedevras – Švč. Trejybės bažnyčia su buvusiu dominikonų vienuolynu. Pilies kalną nuo Bažnyčios kalno skiria dauba. Ant Nemuno kranto, tarp Pilies ir Bažnyčios kalnų, guli mitologinis akmuo „Jaučio pėda“.

Iš Liškiavos keliaukime į pietrytinę Varėnos krašto dalį, Dzūkijos nacionalinį parką, garsėjantį praeities dvasia alsuojančiais senaisiais dzūkų kaimeliais.

dzukijos_nacionalinis_parkas

Nuotykių pilna pažintis su Lietuva iš baidarės

Į visas puses tykšta vanduo, ežerai ir upės banguoja – tai patirsi tik besiirdamas baidare. Lietuvoje nuotykių keliaujant baidarėmis tikrai užteks visiems: pradedantiems, besimėgaujantiems, besiilsintiems, sportuojantiems. Ir netgi tiems, kurie ieško sudėtingesnių atkarpų. Upių ir upelių Lietuvoje tiek daug, kad visus juos sujungus būtų galima apjuosti daugiau nei pusę žemės.

Žygis baidarėmis – puiki pramoga norint pailsėti nuo kasdienių rūpesčių, išbandyti savo jėgas ir priversti kraują tekėti greičiau, širdį plakti tankiau. Kiekvienam pagal poreikius ir galimybes turime ką pasiūlyti. Plaukiant upėmis ar ežerais iš baidarės Jums atsivers tokie gražūs gamtos vaizdai, kokių niekada nepamatytumėte važiuodami keliu.

Kas svarbiausia plaukiant baidarėmis? Pasiimti gerą nuotaiką ir nebijoti sušlapti. Baidarių žygius visų pirma pamėgsta tie, kurie myli vandenį, ir tie, kurie nebijo iššūkių, trokšta nuotykių. Ekstremalių potyrių ieškotojai iš viso pasaulio džiaugiasi patirdami neįtikėtinų įspūdžių, įveikdami gamtos sukurtas kliūtis. Kliūčių srauniose Lietuvos upėse išties netrūksta: slenksčiai, nuvirtę medžiai, akmenys, staigūs posūkiai. Tai išlaisvins emocijas ir išliks atminty.

Ramaus, pažintinio poilsio ieškantiems vandens mylėtojams ir šeimoms Lietuvos upės taip pat dosnios. Yra netgi tokių ramių, kuriomis plaukiant srovė pati Jus nuneš ir beliks tik kvėpuoti grynu, švariu, gaiviu ir vaiskiu miškų oru ir grožėtis atsiveriančiais nuostabiais vaizdais: smėlingais ar stačiais upių skardžiais, lygiais slėniais, kalvomis, ežerais, vandens malūnais, etnografiniais kaimais.

NUTRŪKTGALVIŠKIEMS NUOTYKIŲ IEŠKOTOJAMS

Ūlos kerintys burtai

Upė Ūla užburia jos pakrantėje nusėtais spygliuočių miškais, girios tankme bei aukštais smėlėtais skardžiais. Upė vingiuota, srauni, todėl plaukti patartina turintiems šiek tiek patirties – gali tekti brautis pro užvartas arba srovės suneštas šakas, pralenkti bebrų užtvankas,  vietomis persinešti baidares. Išvingiuoti tarp akmenų, įveikti rėvas, peršokti per sugriuvusias užtvankas, brautis pro sąžalynus – tikras iššūkis.

Pavasariais pašėlstanti Širvinta

Pasipuošusi nuostabiomis atodangomis, aukštais šlaitais bei piliakalniais Širvinta, be abejo, yra viena gražiausių Lietuvos upių. Vasarą rami, mažai vandeninga upelė kiekvieną pavasarį pašėlsta. Tada ji tampa ypač srauni, žemupyje esančios rėvos ir dideli akmenys dar paįvairina kelionę – plaukti Širvinta išties smagu.

ATSIPALAIDAVIMUI, PAŽINTINIAM POILSIUI SU ŠEIMA

Slėnių grožiu išsiskirianti Dubysa

Stačiašlaitis Dubysos slėnis, pakrantėse budintys piliakalniai, miškai ir pievos, šlaitais srūvančių intakų čiurlenimas nuteikia ypač maloniam poilsiui. Upė vinguriuoja kloniais, slepiasi už stačių šlaitų, jos slėnių grožio pavydi visos Lietuvos upės. Apsistoti, paiškylauti ir ramiai pavakaroti galėsite ant upės kranto įsikūrusiose tam skirtose stovyklavietėse.

Neris supažindina su Lietuvos sostine

Plaukiant baidare galima susipažinti su Lietuvos sostine, iš vandens pažvelgti į nuostabiausias jos vietas, atrasti didingą istoriją pasakojančius kultūros objektus. Per Vilnių vingiuojanti Neris – antra pagal dydį Lietuvos upė, tikra miesto puošmena. Plaukimas Nerimi naktį – itin įdomi ir jaudinanti patirtis.

Visos šeimos pasiplaukiojimams – Merkys

Merkys – viena didžiausių, gražiausių ir populiariausių upių visoje Lietuvoje. Juo plaukti nėra sudėtinga, todėl ši upė idealiai tinka tiek pirmą kartą plaukiantiems, tiek šeimyninių ar ramių pasiplaukiojimų mėgėjams. Visi plaukdami Merkiu susižavi istoriniais paminklais, senaisiais Lietuvos kaimais.

baidares

Įspūdingiausi Lietuvos gamtos objektai (II)

Grįžome iš Baltarusijos ir metas pasižiūrėti ne pro langą, tiesiai gamtai į akis be jokių pertvarų. Oras nuostabus, todėl kas dar nematė – šokite į autobusą, traukinį, mašiną ir važiuokite pasižiūrėti pasaulinio paveldo – Kuršių nerijos kopų. Primenu ir rekomenduoju nusigabenti į pajūrį savo dviratį – galėsite kiekvieną dieną važinėti pušynais ir pasiekti atokiau nuo miestelių esančius paplūdimius. Pasivažinėti dviračiais po pušyną klausant jūros ošimo yra ko gero geriausia vasaros pramoga.

Kuršių nerijos kopos

Kuršių nerija

Kuršių nerijos nacionalinio parko pasididžiavimas – Kuršių nerijos kopos. Ši unikali Lietuvos vieta įvertinti net „The New York Times“. Bestselerio „1000 vietų, kurias turi aplankyti prieš mirdamas“ autorė Patricija Schultz Lietuvą pavadino vienu iš stebuklingiausių Europos kampelių. Į Kuršių neriją vadinamą „Baltijos Sachara“ patariama atvykti stebėti migruojančių paukščių, aplankyti Tomo Mano namelį Nidoje, paplaukioti Kuršių įlankoje, užkopti į Parnidžio kopą bei nuvažiuoti dviračiu iki Juodkrantės.

Olando kepurė

Olandų kepurės skardis

Pajūrio regioniniame parke esančiame  Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinyje saugomas Baltijos jūros skardis ir jo gamtinė aplinka. Prieš 12-15 tūkst. metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Aukščiausia jo viršūnė vadinama Olandų kepurės kalnu. Tai – 24 metrų virš jūros iškilusi parabolinė kopa. Olandų kepurės kalnas yra nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16-18 metrų aukščio kriaušiu. Tokio aukšto skardingo jūros kranto Lietuvos pajūryje daugiau nėra. Olandų kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą.

Viva Belarus!

Trečia Velykų diena. Na ir kas, kad oficialiai šventinėmis laikomos tik dvi šv. Velykų dienos – Tau tai vis viena tai jau trečioji šventė iš eilės. Prabundi plyštančia galva. Po akimis – juodi ratilai. Iki galo nėra aišku, ar tai mėlynės, ar eilinės “pjankės“ pasekmės. Šiek tiek prašviesėjus protui, bandai susigaudyti, kuriame pasaulio užkampyje šį kartą atsidūrei.

Jei atmintis manęs neapgauna, po paskutinio tokio fokuso buvai priverstinai reanimuotas Vilniaus prekybos centre, o dar prieš tai nuo nebūties šviesos Tave gelbėti reikėjo net Butane. Ką gi, šiandieninis akibrokštas – ne toks egzotiškas. Kiek palaužęs galvą, periferiniu matymu užfiksuoji keletą “Fest“ cigarečių pakelių ir porą auksinių “Batiuškos“ nuotraukų. Rankoje – kvitas iš minipaskola su pačiais nuoširdžiausiais linkėjimais. Eureka! Mes – Baltarusijoje!

Vivat Belarus!

Po šiokios tokios literatūrinės įžangos, pereinu prie statistikos. Na ir kas, kad V. Čerčilis kadaise sakė “Melas, kruvinas melas ir sušikta statistika!“ – aš šiandien, kiek leis mano galimybės, stengsiuosi nemeluoti.

Nors Baltarusiją daugelis įsivaizduoja kaip Dievo apleistą, ekonominiame Europos paribyje klibinkščiuojančią valstybę, ekonominė jos padėtis nėra visiškai prasta. Na, taip, ji nėra ir ypatingai gera, bet rytiniams mūsų kaimynams bankrotas artimiausiu metu negresia.

Baltarusija yra 57-a valstybė pasaulyje pagal Bendrą Vidaus Produktą. Šalies ekonomika – industrinė, orientuota į žemės ūkio techniką, petrocheminių medžiagų apdirbimą, medienos ir tauriųjų metalų konstrukcijas. Šalies ekonominis Achilo kulnas – infliacija, kuri 2011-aisiais siekė net 21.8%.

Viskas kaip ir girdėta. Nedaug naujo šiais laikais po saule atsiranda. Tiesa, mane Baltarusijos fenomenas dominas dviem klausimais: kokį Baltarusijos augimą išvystume iškėlus šalies šešėlinę ekonomiką į dienos šviesą ir kokiomis masinėmis smegenų ląstelių naikinimo priemonėmis šalyje įsigalėjo ochlokratinis režimas?

Ech, nedaug gamtos šį kartą aprėpiau savo literatūrinėmis akimis, bet tikiu, jog šis akibrokštas – prasmingesnis.

Įspūdingiausi Lietuvos gamtos objektai

Pirmiausia noriu visus pasveikinti artėjančios Valentino dienos proga! Ši šventė svarbi ne tik tuo, kad skatina tirpdyti ledus širdyje, bet ir praneša, kad žiema tuoj pasibaigs ir galėsime mėgautis šildančiais saulės spinduliais. Kadangi artėja pavasaris – laikas, kai net didžiausiam nuobodai norisi eiti į lauką ir į plaučius traukti pievų kvapus, šį straipsnį skirsiu Lietuvos gamtos objektams, kuriuos netrukus galėsime lankyti.

Pirmiausia noriu rekomenduoti Ginučių – Ladakalnio archeologinį kompleksą. Aukštaitijos nacionaliniame parke įkurtas kompleksas keliautojams siūlo kvapą užgniaužiančias panoramas nuo Ladakalnio – 176 m aukščio virš jūros lygio kalno. Į abi puses kiek tik akys užmato gamtos mylėtojui atsiveria net 6 ežerų vaizdai.

Ginučių apylinkėse turistams siūloma apžiūrėti vienintelį išlikusį autentišką Ginučių vandens malūną, kuriame buvo malami ne tik miltai, bet ir gaminama elektros energija. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių.

Ladakalnis

Kitas įdomus turas būtų po Medvėgalio, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnius Varnių regioniniame parke. Nuo Medvėgalio piliakalnio ( 234 m.) atsiveria ypatingai platūs vaizdai. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Medvėgalis laikomas iškiliausiu Žemaitijos kalnu – šio krašto kalvų karaliumi.

Šatrija – vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Nuo Šatrijos atsiveria neaprėpiamai plati ir šviesi kalvota žemė – net plika akimi įžiūrimas už 30 km. stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Gaulėnai, Užventis, baltumu šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai.

Medvėgalis