Niagaros kriokliai

Taigi, šį kartą ketinu Jums truputį papasakoti apie Niagaros krioklius… Bet prieš tai norėčiau aptarti keletą šios rubrikos aspektų. Pirma, žinau, jog Niagaros kriokliai – savotiškas popsas. Todėl kraštovaizdžio prasme, apsiribosiu trumpu tiriamojo objekto apibūdinimu ir mano giliai subjektyviu patyrimu išgyventa bei išgražinta Niagaros nuotrauka. Tiek turėtų pakakti mylimiesiems gamtininkams. 🙂 Antra, šį kartą mane labiau domina keletas politinių – ekonominių (su šiokia tokia slinktimi link ekonominės pusės) Krioklių aspektų. Bet, kaip sakoma Amerikoje, first thing’s first.

Štai kaip atrodo Niagaros kriokliai naktį (Amerikietiškoji jų pusė):

Amerikietiškoji Niagara

Ir štai kaip atrodo tie patys Niagaros kriokliai (ir vėl – naktį) Kanados pusėje:

Kanadietiškoji Niagara

Ar matote skirtumą? Tikriausiai atsakymas – akivaizdus, o klausimas – veikiau stilistinė raiškos priemonė. Natūralizmo išpažinėjai galėtų teigti, jog Amerikiečiai atsisakė pigių komercinių blizgučių ir savo paprastumu išliko ištikimi Gamtai. Tai paaiškintų savotišką minimalizmą, o jei tiksliau – visišką niekizmą, lyginant Niagaros krioklių amerikietiškąją pusę su jos kanadietiškąja pussesere. Hmm, note to self: keistas skambesių žaismas naudojant “sus“. Pasižymėti ir grįžti prie temos.

Žvelgiant iš ekonominės pusės, kanadietiškasis sprendimas atrodo gerokai labiau suprantamesnis ir priimtinesnis. Turistų, lankytojų ir kitokio plauko gamtos mylėtojų amerikietiškoji Niagara pritraukia gerokai mažiau. “Gerokai“ šiuo atveju, reiškia apytikriai du su puse karto. Piniginių įplaukų ir bendrojo vidaus produkto įplaukų prasme, skirtumas gerokai didesnis – kai kurių statistikų duomenimis siekiantis net penkis su puse karto Kanados naudai.

Taigi, grįžtu prie pirminės minties: ar Niagaros bipoliškumą iš tiesų nulėmė vertybiniai skirtumai? Jei taip, kurią pusę, mielas skaitytojau, Tu palaikai – natūralizmą ar fejerverkiškąjį siurrealizmą? 🙂

Josemičio nacionalinis parkas

Maždaug prieš trejus metus, viešėdamas Amerikoje, apsilankiau Josemičio nacionaliniame parke ir ten pamačiau milžiniškus krioklius. Pats aukščiausias iš jų siekia 1340 pėdų tenykščiais matavimo vienetais arba apie 400 metrų “mūsaip“. Vanduo krinta žemyn tarsi užuolaida, nuleista nuo kalno viršūnės. Iš tolo atrodo, kad vanduo leidžiasi lėčiau, negu būtų galima tikėtis. Susidaro įspūdis, jog jis krinta labai lėtai ir ne vientisu srautu, bet išsiskaidęs į daugybę mažyčių srovių. Iš tolo tikrai primena užuolaidą.

Yosemičio parko krioklys

Taip bežiūrint į Josemičio nacionalinio parko krioklius, į galvą ėmė lįsti pačios įvairiausios mintys. Mąsčiau sau: koks turėtų būti sunkus išbandymas kiekvienam lašui šitaip kristi žemyn nuo tokio aukšto kalno viršūnės. Kiek reikia laiko, įsivaizduojate, kiek laiko, kad vanduo pagaliau pasiektų kalno papėdę! Ir man atrodo, jog tai panašu į žmogaus gyvenimą. Mūsų gyvenime taip pat gausu sunkių išbandymų. Bet anksčiau, galvojau aš, tas vanduo nebuvo susiskaidęs. Seniai seniai seniai – oi kaip seniai – jis egzistavo kaip vientisa upė. Tik tada, kai šis vanduo susiskaidė, jam tapo sunku kristi. Kol vanduo yra vientisa upė, jis, regis, neturi jokių jausmų, o suskaidytas į miriadus lašų pradeda jausti, reikšti tam tikrą emociją. Matydami vientisą upę, neįžvelgiame gyvo vandens veikimo. Bet vos tik pasemiame kaušą, pajuntame vandenos emociją, taip pat pajuntame jį geriančio žmogaus vertę. Šitaip jausdami save ir vandenį, mes jau nebegalime jo vartoti “bile kaip“. Vanduo tampa gyvas.

Pamąstykite apie tai kitą kartą pildydami savo puodukus. 🙂 Įkvėpiantis filmas panašią tema.

Eiheidži vienuolynas

Jei nuvyksite į Japoniją ir aplankysite Eiheidži vienuolyną, prieš pat jo vartus pamatysite tiltelį, vadinamą Hanšakukjo. Išvertus, tai reiškia “Pusės kaušo tiltas“. Kai žymus zen budizmo mokytojas Dogenas iš upės semdavo vandenį, jis kaskart pusę kaušo išpildavo atgal – tam, kad veltui neeikvotų vandens. Todėl šis tiltelis ir vadinamas “Pusės kaušo tiltu“.

Eiheidži vienuolynas

Apie šį vienuolyną pasakoju ne dėl jo stulbinamos architektūros ar istorinio paveldo. Hanšakukio tiltas man yra reikšmingas kaip žmogaus ryšio su gamta simbolis. Dar įdomesni man yra Eiheidži vienuolyno gyventojų papročiai, susiję su kultūriniu, istoriniu ir gamtiniu paveldo išlaikymu.

Eiheidži priimta prausiantis prisipilti tik du trečdalius dubens. Nusiprausę likusį vandenį, tenykščiai gyventojai išpila ant savęs, o ne kur pakliuvo. Taip išreiškiama pagarba vandeniui. Įdomiausia yra tai, jog šis paprotys visiškai nesusijęs su ekonomiškumu. Turbūt sunku suvokti, kodėl Dogenas grąžindavo upei pusę pasemto vandens. Šis saviugdos veiksmas yra anapus daugelio suvokimo (prisipažinsiu, taip pat ir manojo). Bet kai jaučiame upės grožį, kai su vandeniu esame viena visuma, mes intuityviai elgiamės taip, kaip elgdavosi Dogenas. Manau, jog taip atsiskleidžia tikroji mūsų prigimtis. Tiesa, esu sutikęs daugelį žmonių, kuriems ši istorija pasirodydavo nė kiek neįspūdinga. Ką gi, galbūt taip ir yra. Galbūt jų prigimtį yra aptemdę samprotavimai apie ekonomiškumą ar tikslingumą. Kiekvienas galime patys apsispręsti, kuo tikėti. Ką renkiesti Tu?