Josemičio nacionalinis parkas

Maždaug prieš trejus metus, viešėdamas Amerikoje, apsilankiau Josemičio nacionaliniame parke ir ten pamačiau milžiniškus krioklius. Pats aukščiausias iš jų siekia 1340 pėdų tenykščiais matavimo vienetais arba apie 400 metrų “mūsaip“. Vanduo krinta žemyn tarsi užuolaida, nuleista nuo kalno viršūnės. Iš tolo atrodo, kad vanduo leidžiasi lėčiau, negu būtų galima tikėtis. Susidaro įspūdis, jog jis krinta labai lėtai ir ne vientisu srautu, bet išsiskaidęs į daugybę mažyčių srovių. Iš tolo tikrai primena užuolaidą.

Yosemičio parko krioklys

Taip bežiūrint į Josemičio nacionalinio parko krioklius, į galvą ėmė lįsti pačios įvairiausios mintys. Mąsčiau sau: koks turėtų būti sunkus išbandymas kiekvienam lašui šitaip kristi žemyn nuo tokio aukšto kalno viršūnės. Kiek reikia laiko, įsivaizduojate, kiek laiko, kad vanduo pagaliau pasiektų kalno papėdę! Ir man atrodo, jog tai panašu į žmogaus gyvenimą. Mūsų gyvenime taip pat gausu sunkių išbandymų. Bet anksčiau, galvojau aš, tas vanduo nebuvo susiskaidęs. Seniai seniai seniai – oi kaip seniai – jis egzistavo kaip vientisa upė. Tik tada, kai šis vanduo susiskaidė, jam tapo sunku kristi. Kol vanduo yra vientisa upė, jis, regis, neturi jokių jausmų, o suskaidytas į miriadus lašų pradeda jausti, reikšti tam tikrą emociją. Matydami vientisą upę, neįžvelgiame gyvo vandens veikimo. Bet vos tik pasemiame kaušą, pajuntame vandenos emociją, taip pat pajuntame jį geriančio žmogaus vertę. Šitaip jausdami save ir vandenį, mes jau nebegalime jo vartoti “bile kaip“. Vanduo tampa gyvas.

Pamąstykite apie tai kitą kartą pildydami savo puodukus. 🙂 Įkvėpiantis filmas panašią tema.