Jei nuvyksite į Japoniją ir aplankysite Eiheidži vienuolyną, prieš pat jo vartus pamatysite tiltelį, vadinamą Hanšakukjo. Išvertus, tai reiškia “Pusės kaušo tiltas“. Kai žymus zen budizmo mokytojas Dogenas iš upės semdavo vandenį, jis kaskart pusę kaušo išpildavo atgal – tam, kad veltui neeikvotų vandens. Todėl šis tiltelis ir vadinamas “Pusės kaušo tiltu“.
Apie šį vienuolyną pasakoju ne dėl jo stulbinamos architektūros ar istorinio paveldo. Hanšakukio tiltas man yra reikšmingas kaip žmogaus ryšio su gamta simbolis. Dar įdomesni man yra Eiheidži vienuolyno gyventojų papročiai, susiję su kultūriniu, istoriniu ir gamtiniu paveldo išlaikymu.
Eiheidži priimta prausiantis prisipilti tik du trečdalius dubens. Nusiprausę likusį vandenį, tenykščiai gyventojai išpila ant savęs, o ne kur pakliuvo. Taip išreiškiama pagarba vandeniui. Įdomiausia yra tai, jog šis paprotys visiškai nesusijęs su ekonomiškumu. Turbūt sunku suvokti, kodėl Dogenas grąžindavo upei pusę pasemto vandens. Šis saviugdos veiksmas yra anapus daugelio suvokimo (prisipažinsiu, taip pat ir manojo). Bet kai jaučiame upės grožį, kai su vandeniu esame viena visuma, mes intuityviai elgiamės taip, kaip elgdavosi Dogenas. Manau, jog taip atsiskleidžia tikroji mūsų prigimtis. Tiesa, esu sutikęs daugelį žmonių, kuriems ši istorija pasirodydavo nė kiek neįspūdinga. Ką gi, galbūt taip ir yra. Galbūt jų prigimtį yra aptemdę samprotavimai apie ekonomiškumą ar tikslingumą. Kiekvienas galime patys apsispręsti, kuo tikėti. Ką renkiesti Tu?
GAMTA PRO LANGĄ 